Kas yra „weblogas“? Kada jis yra? Kodėl? Mano pašnekovai abejoja net paties termino „weblogas“ tinkamumu. Pavyzdžiui, Paulas Perry vadina juos „dėmesio bastionais ir minomis“ arba „tinklo operomis“. Veikiausiai dėl pranešimų apie pirmąsias JAV okupacijos Irake dienas, gautų iš vieno Bagdado dienoraštininko (angl. blogger) (http://www.dearraed.blogspot.com/), angliškasis „weblog“ gan tvirtai įsigalėjo šnekamojoje kalboje. Vis dėlto žinoma, kad pats el. dienoraščių fenomenas egzistavo ir keletą metų anksčiau.

Žvelgiant tiek iš grynai žurnalistinės, tiek iš asmeniškai-egzistenciškos perspektyvos, „weblogas“ dažniausiai turi aktyvaus dienoraščio ar užrašų knygelės formą. Benas Hammersley (http://www.benhammersley.com/) žurnale „The Guardian“ (http://www.guardian.co.uk/) teigia: „Su laikraštine spauda vis labiau konkuruoja el. dienoraščiai. El. dienoraštis – sunkiai apibrėžiamas, bet lengvai atpažįstamas reiškinys. Tai tam tikras asmeninis nuolat pildomas dienoraštis, paprastai pateikiamas reversine chronologine tvarka (naujausi įrašai puslapio viršuje) ir nurodantis į kitus interneto objektus. Kažkada naudotas tik paauglių žurnalams, el. dienoraštis dabar įsisavinamas profesionalių reporterių, kurie gali pasiekti plačiąsias auditorijas beveik netrukdomai.“

Kodėl el. dienoraščiai galėtų tapti meno žurnalo tema (straipsnis buvo publikuotas angliškai meno žurnale NU-E - red.pastaba)? Panašiai kaip Caterina Fake, kuri lygina el. dienoraštį su kompiuterine programa, menui priskirdama operacinės sistemos rolę, aš linkęs el. dienoraštį laikyti manifestacija savotiško gyvenimo būdo, iš kurio menas yra išnykęs, tapdamas tik pažintine kasdienio gyvenimo įranga,. Nors ir diskutuojama dėl „weblogo“ sudėtingumo ir įvairiapusiško pramoginio pobūdžio, el. dienoraštis suteikia kūrybinio gyvenimo be jokių techninės įrangos spektaklių galimybę. Jis taip pat sukuria tam tikrą savarankišką bendruomenę, paremtą dalijimosi ir siejimo nuorodomis idėja.

Šiam pokalbiui apie su el. dienoraščių fenomenu susijusius klausimus aš pakviečiau Cateriną Fake (http://www.caterina.net/), Paulą Perry (http://www.alamut.com/ – Informacijos ir taikos tvirtovė) ir Jouke‘ą Kleerebezemą (http://www.nqpaofu.com/ – Užrašų, citatų, provokacijų ir kitokių naudingų dalykų portalas). Apie viską – žemiau.

[RM]: Kad ir turėdamas omeny kibernetinių įvykių tėkmės nelinijiškumą, aš tiesiog negaliu nepaklausti apie pačią pradžią. Gal galite papasakoti kaip ir kodėl pradėjote savo el. dienoraščius?

[Paulas Perry]: 1998 metų kovo 9-oji. Paulas Perry pusę nakties praleidžia žaisdamas su Frontier, tinklapių kūrimo programa. To vakaro metu Paulas apgalvoja tris dalykus:

(1)   kad vienas tinklapis turėtų apimti viską – kam kurti atskirus puslapius skirtingiems projektams? – viena ir ta pati svetainė turi sutalpinti bet ką...

(2)   kad šis tinklapis geriausiai funkcionuotų, jei būtų atnaujinamas kiekvieną mielą dieną iki pat Paulo mirties.

(3)   kad naudingiausias dalykas, kurį šis tinklapis galėtų duoti Paului, būtų tinklapiui skiriamo dėmesio fiksavimas. Ir tūkstančio to dėmesio atitraukimų sužymėjimas.

Alamut.com buvo viso to rezultatas.

[Caterina Fake]: 1999-aisiais gyvenant San Franciske mane ištiko klaiki egzema, apėmusi visą mano kūną. Rūbų dėvėjimas buvo skausmingas, aš pati atrodžiau kaip kokia raupsuotoji, tad iš namų kur nors išeidavau retokai. Pasilikdavau savo bute ir maudydavausi avižinių miltų voniose. Sesuo nuolat užnešdavo man kiniškų žolių ar kur nors surastą naują losjoną. Nepaisant to, jaučiausi vieniša; siekdama pabendrauti su kitais žmonėmis Diaryland‘e (http://www.diaryland.com/) pradėjau rašyti el. dienoraštį.

Šiaip aš visuomet rašydavau dienoraščius/žurnalus/užrašų knygeles; nuo tada, kai būdama penkerių metų iš savo Lolos (Filipinuose močiutės vadinamos Lolomis) gavau mažos mergytės dienoraštį su spynele ir rakčiuku, nuolat fiksuodavau tai, ką galvoju, darau ar skaitau. Be to, visuomet mėgau skaityti bei rinkti kitų žmonių užrašus ir dienoraščius: Camus, Fitzgeraldo, Woolf, Benjamino, Nino, Eno, Cobaino – nesvarbu, kieno jie bebūtų, neatmetant ir pramanytų („Lauros Palmer slaptasis dienoraštis“[i]). Kažkoks juose glūdintis nerūpestingumas, nerišlumas ir laikinumas mane traukia.

Kad ir kiek bandydavau paskirti atskiras užrašų knygeles skirtingiems projektams ar idėjoms (svajonių knygelę, meno knygelę, rašliavų knygelę, citatų rinkinėlį), jos visada pavirsdavo užrašais apie viską.

[Jouke‘as Kleerebezemas]: NQP pratęsė mano puslapį Shadowplay, autobiografinį tinklo tekstą, kurį pradėjau rašyti 1995 metų rugpjūčio 17-ąją, išvykęs iš namų. Iš esmės jis yra gerokai autobiografiškesnis negu NQP, kadangi seka mano gyvenimą praktiškai tiksliai (optimistiškai orientuodamasis į 100 metų besitęsiantį gyvenimą). Tuo tarpu NQP, nors ir pakankamai prikimštas autobiografinių detalių, savo įmantriu naratyvu ir rašymo bei dizaino stiliumi man pačiam atrodo labiau fikcinis. Kita vertus, Shadowplay ne toks „žurnališkas“ kaip NQP, jame nėra kasdieninio mano gyvenimo ataskaitų. Jis yra post-faktinis, o NQP pretenduoja į  24 valandų per parą, 7 dienų per savaitę atspindėjimą, ko aš, aišku, negaliu pagaminti/suvaidinti.

Shadowplay tinklapyje dvi ašys suskaido mano interesų sferas. Laiko linija yra negailestinga horizontalioji linija, tvirtas ateities metų blokas, suvirškintas tam, kad taptų atskirų įvykių datomis; antroji ašis yra sukomponuota iš įvairialypių raktažodžių, nurodančių į pagrindinius mano interesus, sudėliotus abėcėliškai, nuo žmonių, datų, dalykų iki knygų, įvykių, kūrinių (kai kurių dar tik kursimų) pavadinimų ir t.t., ir t.t. Jie išnyksta foninės spalvos nuorodose. Aš nusprendžiau, kad vieną sykį nuspaudęs nuorodą, kitąsyk jau žinosi, kur ją rasti. Taip pat kaip ieškodamas žodžio žodyne atverti iškart reikiamą puslapį. Puslapyje nėra išorinių nuorodų. Viskas patalpinta pačiame tinklapyje; tai tam tikras mano gyvenimo ir laiko žemėlapis. Bet ten tik tokie kriterijai. Kiekvieną sykį lankydamas puslapį, esu kviečiamas vėl užpildyti kurią nors sritį. Didžiąją tos medžiagos dalį turbūt galima surasti kur nors NQP tinklapyje.

Mane visada domino aktyvios biografijos sąvoka: „rašyti gyvenimą“[ii] tuo metu, kai jis gyvenamas. Pradėjau NQP todėl, kad įvykiais matuojamas ir produktais grindžiamas gyvenimas bei darbas manęs mažų mažiausiai nebedomina. Net būdamas materialistas ir mylėdamas savo daiktus ir erdves už tai, kas jie yra, ir kaip jie mane informuoja, aš negaliu savo laiko ir individualios raidos įvertinti remdamasis jais, kaip daroma rašant daugumą menininkų CV. Pati tokios raidos idėja man atrodo keista. Aš noriu matyti ir demonstruoti idėjas ir darbus jų evoliucijos metu, rungtyniaudamas su kasdienybe tol, kol esu integrali jos dalis.

[RM]: Apie tai, kaip aš suradau savo pašnekovus. Tai buvo berods 1998-aisiais, kai benaršydamas internete kažkokių nuorodų keliu patekau į alamut.com (visada įdomu pastebėti, kokiomis nuorodomis sekdamas patenki į vieną ar kitą tinklapį, nes tai visuomet charakterizuoja su puslapiu susijusią patirtį) ir perskaitęs keletą trumpų pastabų apie visiškai skirtingus dalykus, išsiaiškinau, kad jos yra parašytos Paulo Perry, kurį dar 1995-aisiais buvau sutikęs Vilniuje. Nenustebau Paulo tinklapyje radęs nuorodą ir į Jouke‘o, su kuriuo kartu jis buvo atvykęs į Vilnių, puslapį. Tuomet parašiau trumpą žinutę Paului, „koks buvau laimingas atradęs internete jo viešą dienoraštį ir kokia žavinga man pasirodė pati tokio dienoraščio idėja“, į ką jis atsakė, kad tai greičiau atvira užrašų knygutė, o ne dienoraštis. Ar jūs vis dar pabrėžiate šį skirtumą tarp užrašų knygelės ir dienoraščio?

[PP]: Taip. Man alamut.com vis dar labiau primena užrašų knygelę, ne dienoraštį. Kiekvienas įrašas man yra tam tikra tvarkyklė, būdas sutvarkyti ir prisiminti Paulo Perry tapatybę (veikiau ne „aš buvau čia“ ir „aš padariau tai“, o „aš palieku čia priminimą Paului Perry“).

[CEF]: „Aktyvus dienoraštis“ man kažkaip asocijuojasi su Live Journal (http://www.livejournal.com/) ir Diaryland el. dienoraščiais, kurie atrodo esą labiau asmeniniai dienoraščiai, o tuo tarpu dauguma mano žinomų užrašų knygelių yra arba užkoduotos (angl. handcoded), arba sukurtos Moveable Type sistema[iii]. Caterina.net turi tiek užrašų, tiek dienoraščio elementų, nors aš ir stengiuosi vengti asmeniškumų.

[JK]: Man „dienoraštis“ nėra viešas dalykas. Bent jau tol, kol jis yra rašomas, o ir po to dauguma dienoraščių lieka neatskleisti. Niekuomet neturėjau minties rašyti kažką panašaus. Priešingai, aš visada pildydavau užrašus jau dirbdamas prie kito savo kūrinio. Šie rašinėjimai daugiausia liko nepublikuoti. Dauguma jų – apie darbą. Baigiau juos rašyti uždaręs savo studiją 1993-iaisiais. Tik drauge su NQP pradėjau viešinti savo gyvenimą ir viešoje erdvėje maišyti jį su darbu. Dabar ir neturiu kitų užrašų, tik tuos, kurie publikuojami mano puslapiuose. Ir dar sąrašus „Padaryti“. Be to, rimtai stengiuosi neapleisti asmeninės korespondencijos.

Susirašinėjimas man – tikra paslaptis, vienas iš dalykų, traukusių mane visada, net ir pasibaigus „susirašinėjimo“ laikams vidurinėje mokykloje. Bekūnė atstumus įveikianti idėja siųsti laiškus kažkam, ko niekada nesi sutikęs, ir po kurio laiko gauti iš ten atsaką. Atstumų nepaisančios komunikacijos dinamika, veiksmai, atliekami tam, kad išsiųstum kažką gerai parašyto, ir atgarsio laukimas turi kažkokio neišreikšto erotizmo. Man rodos,  tai (vis) dar geriau veiktų tradicinio pašto keliu.

[RM]: Ar šalia el. dienoraščio rašote dar ir slaptą asmeninį dienoraštį? Ar riba tarp privataus ir viešo nėra pernelyg miglota?

[PP]: Dienoraščio – ne. Įvairias duomenų bazes – taip. Pastaruoju metu esu smarkiai susižavėjęs DevonThink, laisvos formos duomenų baze. Žaidžiau su ja daug laiko. Viską, ką sau įdomaus dabar atrandu, talpinu tiesiai į DevonThink. Neatmesdamas interneto galimybės vis dėlto suvokiau, kad paieška tinkle atima vis daugiau ir daugiau laiko – reikia klaidžioti po galybę nuorodų ir sąrašų, kol surandi reikiamą informaciją. Turėdamas omeny laiko ir skiriamo dėmesio kainą, suradęs ką nors naudingo aš būnu labiau linkęs įmesti tai tiesiai į asmeninį archyvą, o ne tiesiog pasižymėti, rizikuodamas prarasti nuorodą. Tai ne publikavimas, o savo asmeninės enciklopedijos ir žinių bagažo kūrimas.

[JK]: Privatumo ir viešumo ryšys tikrai miglotas. Visur. Senosios ir naujosios medijos ir technologijos nuolat supina abi sritis: suasmeninimas glūdi mūsų techninėje įrangoje, programinėje įrangoje ir informacijoje. Architektūra ir dizainas visada maišydavo šias dvi sritis. Menas daugiau ar mažiau sėkmingai bandė tą daryti. Politika jas derina nuolat. Privatumas ir viešuma visada buvo persipynę: visais laikais ir visose socialinėse sistemose jie abu kėsinosi į vienas kitą, gyveno vienas kito sąskaita, iškraipydavo vienas kitą.

Gali pasirodyti, kad tai pernelyg apibendrinantis teiginys, bet jo įrodymų galima rasti bet kur. Naujas (ar nesenas) dalykas yra komunikacijos priemonių atliekamas privačios ir viešos sferos įsodrinimas ir dėl jų maišymo bei derinimo klestinčios komercinės jėgos. El. dienoraštis – ne išimtis iš taisyklės. Tai būdas apipavidalinti privataus/viešo, o kartu ir asmeniško/politiško „problemą“.

[RM]: Pats el. dienoraščio fenomenas jau yra įgavęs tam tikrą istorinį mastą. Galima kalbėti apie kokią nors šio reiškinio evoliuciją ar istoriją kaip ir apie bet kurių kitų medijų. Gal galėtumėte ką nors apie tai papasakoti?

[PP]: Raimundas asmeniniuose laiškuose klausė mūsų, ar yra kas nors, ką norėtumėme pakviesti į šį interviu Swiki'[iv]... Man pačiam būtų įdomu išgirsti, ką Peteris Merholzas (kuris, kiek aš žinau, kartą 1999 metais savo el. dienoraščio http://www.peterme.com/ straipsnyje nukalė terminą blog) gali pasakyti apie šitą žodį, kurio ieškodami per Google gauname 12,900,000  rezultatų...

Iš Alamut.com (1999-ųjų rugpjūčio 25):

„Metaweblogas“

Tiesą sakant, mes niekada nemėgom termino „weblog“ (nei jo sutrumpinimo „blog“ – apgailestauju, Peteri, - išorinė nuoroda). „Logging“ (angl. 1. miško ruoša; 2. komp. programos atliekamų veiksmų sekos dokumentavimas) yra veiksmas, primenantis mums apie laivo žurnalą (angl. captain's log) ir plynus kirtimus (angl. clear cut), bet niekaip neatitinkantis to, ką mes ir kiti, kuriais žavimės, daro. Laivo žurnalas skamba pernelyg formaliai, plyniems kirtimams trūksta atspalvių. Mums reikalingas geresnis apibūdinimas. Terminas, iššaukiantis tokią konotaciją: kasdieninių smulkmenų išpasakojimas ir mūsų pačių atliekamo šio veiksmo pakylėta drama. Terminas, atspindintis maišatį, kontekstą ir kūrybinį prieigos prie visos šitos informacijos potencialą. Ką jūs, žmonės, pasakytumėt apie „tinklo operą“?

Operos yra įdomios, jų didingoje formoje atsiveria daugybė galimybių konceptualiam mąstymui ir dizaino apgavystėms. Be to, jos, kaip medijos, yra iš esmės mirusios (dėl ko, kaip ir mirusios kalbos, suteikia rafinuotų galimybių išreikšti kaitą). O nuorodos atsiranda kartu su šiandiena. Galvodami apie tai net galime praleisti žodį „tinklo“ (angl. web).

Taigi kas mums lieka? Tarpusavy mes sakome „dėmesio bastionai ir minos“, o ne „weblogai“. Viešai vadinam tai opera.

[CEF]: Aš irgi nekenčiu terminų „weblogas“ ir „blogas“, ir norėčiau geresnio žodžio, gebančio užfiksuoti patirties priauginimą ir jos viduje nutinkantį laiko suguldymą ar pavertimą spirališku.

Opera? Opera savo forma atrodo pernelyg struktūruota. Ar nėra kokio pavadinimo tiems mieliems orkestro prieš spektaklį skleidžiamiems derinimo garsams? Štai kaip aš tai pavadinčiau.

[JK]: El. dienoraščių fenomenas reikalauja rimto tyrimo, gerokai didesnio, negu galima atlikti vieno interviu metu. Man tokio tyrimo (o kartu ir su tuo susijusio švietimo) esmė būtų „publikavimo būdas“. Publikavimas prasisunkia ten, kur masiškai ir globaliai vyksta komunikacija ir sąveika tarp asmeniško ir viešo.

[RM]: "<...> kieno nors dienos nupasakojimas – ne dėl užfiksuotinų įvykių svarbos, bet būtent todėl, kad jie buvo paprasčiausiai tokie pat kaip kiti, tuo būdu liudijant ne veiklos svarbą, bet būties kokybę – sudaro epistoliarinės tradicijos dalį: Liucilijui atrodo natūralu prašyti Senekos „pateikti jam pilną kiekvienos dienos ataskaitą“. Ši citata iš Michelio Foucault esė „Rašymas savaime“(„Self writing“), man rodos, puikiai apibūdina el. dienoraščių rašymo impulsą ir pritaikymą, ypač turint omeny Foucault „gyvenimo kaip meno kūrinio“ sampratą: el. dienoraštis atrodo esąs adekvačiausias mediumas tokiam gyvenimui informacinėje visuomenėje. Žinoma, gyvenimas yra mediumas pats savaime, bet čia esama dvipusio judėjimo: el. dienoraštis gali tapti tam tikra programine įranga organizuojant kieno nors gyvenimą, ką potencialiai gali atlikti ir menas. Arba: el. dienoraštis kaip sąsaja (angl. interface) tarp skirtingų patirčių ir kasdienybės tėkmės, kažkokia jungimo-siejimo priemonė, iš pavienių detalių ištraukianti esmę.

[PP]: Tai koks gi buvo klausimas?

(Tiesą sakant, aš iki šiol nežinojau apie Foucault „Rašymą savaime“... Tik dabar pasidomėjau juo... Laimei, internete yra viena šios esė publikacija. Kadangi ji yra dokumento formate, manau verta pertvarkyti ir publikuoti ją čia.)

Foucault „Rašymas savaime“.

Gal aš turėsiu ką pasakyti vėliau.

[PP]: Vėliau... Aš ketinu sekti IV amžiuje gyvenusiu Atanazijumi[v] (kurį Foucault cituoja „Rašyme savaime“) ir skelbiu el. dienoraštį galutiniu ginklu prieš šėtoną.

El. dienoraščiai (kaip kasdienio skaitmeninio gyvenimo įprotis) įrodo visko kartojimąsi – netgi paties jo kūrėjo.

[JK]: Atrodo, aš suprantu šias jūsų hipotezes: „<...> liudijant ne veiklos svarbą, bet būties kokybę“ yra būtent tai, ką aš aprašiau „Kasdieniniuose procesuose“ („Daily Operations“) (http://idie.net/personalpublishing/personalpublishing-index.html) kaip „neprisodrintą įvykių“ – tai yra mano el. dienoraščio kertinis akmuo ir tai aš labiausiai vertinu kituose el. dienoraščiuose. Taigi iš esmės „susiejimo priemonę“, kuri sujungia ir tuo pačiu sugiminiuoja bei kontekstualizuoja atskiras idėjas ir veiklas, peržengdama laiką ir erdves. El. dienoraščio rašymas (kaip, beje, ir skaitymas) susistemina patirtį. Jis yra giliai pagrįstas laiku ir trukme, neišsemiamas. Aš kiekvieną sykį nustembu suvokęs, kad el. dienoraštis iš tikrųjų yra gyva veikla, kuri neatskiriamai susipina su kasdiena ir kartu perkelia gyvenimą iš kasdienos į simbolinę tvarką, kuria jis dalinasi su visais kitais „menais“ ar medijuota patirtimi.

El. dienoraštis gali tuo pat metu sulyginti skirtingus dėmesio lygmenis, nuo abstraktaus iki tiesioginio, tuo pat metu artikuliuodamas kiekvieną autoriaus gyvenimo ir laiko gabalėlį ir ištraukdamas jį iš kasdienybės netvarkos bei įsigalėjusios kultūros chaoso. Pridėjus prie viso to beprecedentį įtinklinto turinio veiksnumą, unikalią primygtinio tinklo skaitymo, rašymo, siejimo kokybę, asmeninis publikavimas įgyja naują kultūrinės produkcijos ir Raimundo minėto „gyvenimo informacinėje visuomenėje“ formą. Turint omeny dar, pavyzdžiui, ir tai, kad klausimas „ką reiškia publikuoti ir komunikuoti atvirų medijų terpėje“ turės būti įtrauktas į edukacinių reformų sąrašo pradžią.

[RM]: Kokiu mastu el. dienoraščio rašymas galėtų būti suvokiamas kaip menas ir ar apskritai reikalinga vadinti jį menu (meno-centriškame pasaulyje, kuriame kai kurie iš mūsų gyvena)? O gal el. dienoraštis yra liudininkas pasaulio, iš kurio menas jau išnyko, tapdamas tik kasdienio gyvenimo programine įranga,?

[CEF]: „Šio darbo metodas: pažodinis montažas. Man nieko nereikia pasakyti. Tik parodyti.“ (Walteris Benjaminas[vi]).

[PP]: Menas nemirė. Įsidėmėkit, kad tai sako gyvas 47-metis.

Dar ankstoka ką nors teigti apie el. dienoraštį.

Nemanau, kad el. dienoraščiai kada nors bus laikomi menu. Kaip tai galėtų įvykti? El. dienoraščiai (kaip žaizdos ir laikas) yra paprasčiausiai dar nepasibaigusi istorija.

[CEF]: Hm. Man ir patinka, ir nepatinka „programinės įrangos“ metafora. Mano galva, menas yra labiau operacinė sistema negu programinis paketas. O el. dienoraštis – programa, galinti paleisti ART OS (meno operacinę sistemą).

[JK]: Aš įsitikinęs, kad menui reikia el. dienoraščio tam, kad įprasmintų save įvairiais būdais. Jei menui priklauso artefaktų produkcija, jų prieinamumas auditorijoms, jų kritika – veiksmų ir lūžių istorijos eiga, tuomet jam nuolat reikia patobulintų informacijos rinkimo, apdorojimo, gaminimo ir distribucijos modelių. Tad man atrodo ne itin reikalinga el. dienoraščių kūrimą paskelbti menine veikla. Atrodo, kad tėra tik keletas juos „kuriančių“ menininkų. Man, kaip menininkui, asmeninis publikavimasis vis dėlto yra kitoks pavyzdys, kuris supriešina meno pasaulio ir rinkos spūsties vernisažo (parodos atidarymo) taisyklių valdomo spektaklio rutinas.

Anot liūdnai pagarsėjusio „patogumo guru“ Jakobo Nielseno[vii], materialusis pasaulis yra vis labiau ir labiau modeliuojamas pagal informacinį pasaulį, kiek įmanoma stengiantis varžytis su jo mobilumu ir prieinamumu, kas, bijau, negali ilgai tęstis. Kaip meno forma suvokiami el. dienoraščiai būtų artimesni performansui negu parodai. Toks performansas niekada negalėtų įtilpti į kokios nors senosios meno formos rėmus.

Taigi kas sako, kad visas asmeninis publikavimas turėtų būti praktiškas ir prieinamas? Praktiškumas neturi su tuo jokio ryšio, kaip ir mene.

Antra interviu dalis.

Iš anglų kalbos vertė Lina Grincevičiūtė.

[i] Laura Palmer – Davido Lyncho režisuoto TV serialo herojė, kurios paslaptinga mirtis įsuko visą filmo vyksmą. Davido Lyncho duktė Jennifer Lynch parašė „Slaptąjį Lauros Palmer dienoraštį“ (”The Secret Diary of Laura Palmer”), pasirodžiusį prekyboje 1990-aisiais metais ir taip pat panaudotą seriale.
[ii] Aliuzija į graikišką žodžio biografija reikšmę: gr. bios – gyvenimas, graphein – rašyti.
[iii] Moveable Type yra patentuota kompanijos Six Apart Ltd. sukurta el. dienoraščių publikavimo sistema, labai plačiai naudojama ir išlaikanti pačias populiariausias el. dienoraščio ypatybes.
[iv] Swiki (Squeak WIKI) yra wiki parašytas Squeak kalba. Wiki yra tinklo programa, leidžianti vartotojams pridėti papildomos informacijos (kaip interneto forume), bet kartu kažkam redaguoti šią informaciją. Squeak yra Smalltalk programavimo kalbos įdiegimas.
[v] Atanazijus (Athanasius) iš Aleksandrijos – IV amžiuje gyvenęs krikščionių vyskupas ir Aleksandrijos patriarchas. Tiek Romos katalikų, tiek stačiatikių paskelbtas šventuoju, be to, ypatingai gerbiamas ir protestantų bažnyčiose. Buvo laikomas vienu iš 33 Katalikų Bažnyčios tėvų.
[vi] Walter Benjamin (1892 – 1940) – marksistinės pakraipos literatūros, fotografijos ir kino kritikas bei filosofas.
[vii] Jakob Nielsen (g. 1957) – rašytojas, diktorius, programinės įrangos ir tinklo dizaino patogumo konsultantas. 1991-aisiais, kuomet tinklas dar tebebuvo gana naujas dalykas, Nielsenas taikliai numatė, kad hipertekstas yra vartotojo sąsajos ateitis ir parašė apie tai išsamią studiją, kurią 1995 metais, atsižvelgdamas į tinklo sėkmę, dar atnaujino.